Įvairiapusiška pagalba besivystančioms šalims, apimanti vystomojo bendradarbiavimo, humanitarinės ir kitas pagalbos formas, bet kurios išsivysčiusios pasaulio valstybės politiniam, verslo elitui ir plačiai visuomenei, iš esmės reiškia ne tik ekonomine nauda ir politiniais interesais, tačiau ir vertybėmis grindžiamą partnerystę su besivystančiomis šalimis.
Mažiau pažengusioms šalims teikiama finansinė, ekspertinė, humanitarinė ar kitokio pobūdžio parama prisideda ne tik prie paramą gaunančių, tačiau ir ją teikiančių valstybių ekonominės ir socialinės gerovės kūrimo.
Išskirtinę svarbą viso pasaulio vystymuisi vaidina finansinės, ekspertinės, savanorystės pagrindais ir kitokios pagalbos priemones apimanti vystomojo bendradarbiavimo politika, kuri prisideda prie ekonominės ir socialinės atskirties mažinimo ne tik besivystančiose, tačiau ir pagalbą teikiančiose valstybėse. Kita vertus, daugelis apie vystomojo bendradarbiavimo politikos naudą apskritai nėra nieko girdėję ir nežino, kad tai yra vienintelė užsienio politikos sritis, kurioje puikiai dera ekonominiai ir vertybiniai interesai.
Svarbu pabrėžti, kad į praktinį teikiamos paramos panaudojimą paprastai siekiama kaip įmanoma labiau įtraukti pagalbą teikiančių valstybių verslą, nes tai padeda skatinti prekių ir paslaugų eksportą, taip pat sukuriamos išskirtinės galimybės saugiai plėtoti verslą naujose rinkose, o valdžios institucijų, verslo, taip pat kitų ekonominių socialinių partnerių (ypač NVO) bendras įsitraukimas į vystomojo bendradarbiavimo, taip pat humanitarinės pagalbos veiklas valstybei donorei ne tik generuoja politinę ir ekonominę grąžą, tačiau taip pat parodo politinio ir verslo elito brandos lygį. Būtent besivystančioms, o kai kada ir labiau išsivysčiusioms, tačiau su išskirtiniais iššūkiais susiduriančioms šalims teikiamos pagalbos sukuriama pridėtinė vertė taip pat stiprina visuomenės sąmoningumą, skirtingų visuomenės grupių pasitikėjimą vienų kitais ir suvokimą, kad padėdami kitiems padedame ir patys sau.
Nors prieš 15 metų įstojusi į ES Lietuva taip pat tapo tarptautine donore ir besivystančioms šalims iki 2030 m. yra įsipareigojusi skirti ne mažiau kaip 0,33 proc. bendrųjų nacionalinių pajamų, pagal šį rodiklį esame viena labiausiai atsilikusių ES valstybių narių. Kita vertus, šio atsilikimo bent jau iki šiol niekas nesureikšmindavo, kad ir kaip besididžiuotume Lietuvos pažanga, vargu ar galime kalbėti apie visuomenės ir ypač politinio bei verslo elito brandą, kuomet išlieka supratimas, jog pagalba kitoms besivystančioms šalims ir ypač toms, apie kurias ganėtinai mažai žinome (pavyzdžiui, Afrikos šalims), dažnai vertinama kaip „pinigų išmetimas į balą“.
Kažkodėl mes visiškai nesusimąstome, kad visos labiausiai pažengusios ES valstybės narės (Švedija, Danija, Suomija, Nyderlandai, Liuksemburgas ir kt.), kurias laikome sektinu pavyzdžiu, iš dalies tokios tapo todėl, kad krizių ištiktoms šalims teikė humanitarinę pagalbą, o vystomojo bendradarbiavimo galimybes sėkmingai išnaudojo savo verslo ir visuomenės gerovės labui. Kitaip tariant, tos valstybės nuolatos skiria pakankamai lėšų humanitarinei pagalbai ir vystomojo bendradarbiavimo veikloms, kurios ne tik smarkiai paskatina eksportą ir sėkmingą verslo plėtrą naujose besivystančių šalių rinkose, bet leidžia susigrąžinti ir dalį į ES biudžetą sumokėtų privalomų įmokų. Pažymėtina, kad vystomojo bendradarbiavimo veikloms būsimoje ES daugiametėje finansinėje programoje 2021–2027 m. numatoma skirti daugiau kaip 100 mlrd. eurų.
Nors iki šiol minėtoms sritims Lietuva skyrė itin mažai dėmesio, COVID-19 daugeliui leido aiškiai suprasti, kad šio globalaus iššūkio nebus įmanoma įveikti, jeigu nepadėsime vieni kitiems, ir visiškai nesvarbu, ar mes kalbame apie pagalbą Lietuvos piliečiams, ar kitoms valstybėms. Stiprėjančios pilietinės iniciatyvos, savanorystės plėtra (pavyzdžiui, „Stiprūs kartu“ ir kt.) yra puikus brandaus požiūrio į pagalbą pavyzdys. Todėl keistokai atrodo, kad vis dar nemaža dalis mūsų visuomenės Lietuvos paramą kitiems vertina kaip nepriimtiną ir teikiamą Lietuvos žmonių sąskaita.
Vargu ar galime kalbėti apie mūsų visuomenės krikščioniškas vertybes, dorą, brandą ir šviesios ateities perspektyvas, kai yra smerkiami sprendimai besivystančioms arba su neeiliniais iššūkiais susiduriančioms šalims suteikti net ir simbolinės apimties pagalbą.
Nemažai kritikos sulaukė Lietuvos sprendimas skirti humanitarinę pagalbą nuo pandemijos nukentėjusioms Italijai ir Ispanijai, taip pat Rytų partnerėms – Ukrainai, Sakartvelui, Moldovai ir Armėnijai, tačiau toks požiūris atspindi visuomenės dalies menką doros ir brandos lygį, o jeigu net ir bandytume būti siaurai pragmatiški, tai nederėtų pamiršti, kad iš 2014–2020 m. laikotarpiu Lietuvai skirtos ES daugiametės finansinės programos skirtų 13 mlrd. eurų apie 20 proc. sudaro šių vienų didžiausių ES valstybių narių įmokos.
Kitaip tariant, šių abiejų šalių bendra parama Lietuvai per ES biudžetą sudaro apie 13 mlrd. eurų ir yra 26 tūkstančius kartų didesnė už 100 tūkst. eurų vertės paramą, kurią Lietuva skyrė atsiliepdama į Italijos ir Ispanijos pateiktus dvišalius pagalbos prašymus. Tokios kritikos skleidėjai taip pat nenori suprasti, kad Ukrainos pasipriešinimas nuolatinei karinei agresijai stipriai prisideda prie taikos užtikrinimo Lietuvoje ir visame Baltijos regione.
Šie pavyzdžiai parodo, kad daliai visuomenės vis dar yra priimtiniau reikšti nepasitenkinimą ir kaltinti vieniems kitus dėl pandemijos akivaizdoje patiriamų nesėkmių.
Jeigu norime siekti realios ir ilgalaikės Lietuvos pažangos, kuri mums leistų būti vienoje gretoje su tais, į kuriuos lygiuojamės, turime keisti požiūrį iš esmės, sutelktinai ir kaip įmanoma skubiau susitarti dėl kiekybinių ir kokybinių vystomojo bendradarbiavimo ir humanitarinės politikos pokyčių, kurie yra būtini tolesnei mūsų šalies politinei, ekonominei ir socialinei raidai.
Straipsnis publikuotas Bernardinai.lt
